Jurga Juodytė
Performansas / instaliacija / fotografija
Mano vardas Jurga Juodytė. Gyvenu ir dirbu Vilniuje. Esu menininkė, grafikos dizainerė ir lektorė. Dirbu tarpdisciplininių projektų, videoperformanso, socialinio dizaino, konceptualaus meno, knygų dizaino ir komunikacijos srityse. Mano kūrybinės idėjos gimsta analizuojant socialinių problemų komentarus ir populiarosios komunikacijos įžvalgas: reklamos pagalba parduodamus gyvenimo būdus ir klišes, lyčių stereotipus, masinės komunikacijos kritiką.
Savo kuriamuose darbuose domiuosi individualumo ir socialumo sinergija. Fizinio kūno turėjimas (ir to sąlygojamas fizinis skausmas) bei poreikis būti laimingam bet kokia kaina (ir iš to kylantys lūkesčiai) niveliuoja tarpžmogiškus skirtumus ir slopina unikalumą. Remiuosi transgresijos strategija (kito pažiūrų priėmimu) ir kviečiu žiūrovą stebėti savo eksperimento pasekmes – atrastus nesutapimus ir susikuriančias naujas reikšmes.
„Kai Jurga Juodytė klausia, ką reiškia būti moterimi-motina-menininke, tai nėra vien žaidimas socialinėmis klišėmis – lengvai provokuojantis, bet žaidėjui nieko nekainuojantis. Pamatiniai Jurgos klausimai kreipia į pažeidžiamas vietas. Ką daryti jeigu bijai, arba tau nesiseka? Kaip gedėti to, ką praradai, arba niekada neturėjai? Žaismingos tarpdisciplininio meno intonacijos kiek pridengia klausimų nuogumą, bet jų svorio neatima. Svarbu ir tai, kad Jurgos menas yra lėtas. Menininkė renkasi ne akimirkos akibrokštą, bet metus, ar net keletą jų trunkantį vyksmą. Laikas yra jos kūrinių stuburas. Iš to galima spręsti, kad Jurga nejuokauja. Jos žaidimas rimtas. Ir jis trunka (o gal ir kainuoja?) visą gyvenimą“.
Menotyrininkė Živilė Ratavičiūtė
„Menininkė Jurga Juodytė savo kūriniais tyrinėja lūkesčius su kuriais susiduria moteris: koks jos vaidmuo ir koks kyla jausmas šiuos suvokus. Ji įsiklauso į išorinius reikalavimus ir lyg drabužį pasimatuoja įvairius reikalavimus: reklamos primetamus gyvenimo būdus, buities darbų tarp lyčių pa(si)dalinimo stereotipus, o šiuo atveju – krikščioniškos ikonografijos klišes. Naudodama transgresijos strategiją (kito pažiūrų priėmimą) stebi ir kviečia žiūrovą stebėti savo eksperimento pasekmes – atrastus nesutapimus ir susikuriančias naujas reikšmes”.
Meno kritikė Monika Krikštopaitytė