GERA MAMA / BLOGA MAMA

Videoperformansas, 03:31 min., 2013
Performansas atliktas vaikų žaidimų aikštelėje Vilniuje
Menininkė šokinėjo „klases“ valandą
Motinystės mokyklos nėra. Tačiau visi žarsto patarimus – giminaičiai, pedagogai, mamų interneto portalai. Motinystės pareiga ir visuomenės lūkesčiai – „būk gera mama“ – nedaug palieka vietos pačiai moteriai. Devyni nėštumo mėnesiai ir gimdymo kančios stebuklingai turi „transformuoti“ moterį į motiną, savo ego tobulinantį individą (finansinė nepriklausomybė, dvasinis tobulėjimas, savarankiškumas) – į pasiaukojančią būtybę. Suklysti neturi teisės. Tačiau laikui bėgant „geri” ir „blogi” mamos sprendimai ir kaltės „nusitrina”, ir lieka svarbus tik rezultatas – vaikas.
SINOPSIS:
Video kamera iš aukštai stebi moterį, žaidžiančią „klases“. Kameros padėtis imituoja aukščiau esančio, teisiojo žvilgsnį (Dievo, o gal visuomenės). „Klasių“ linijos išpieštos kreida ant asfalto. Devyni kvadratai – devyni vaiko laukimo mėnesiai. Kiekvieno kvadrato centre yra užrašas – „good mother” arba „bad mother”. Moteris žaidžia viena. Šokinėja stengdamasi laikytis žaidimo taisyklių, kartais suklysta ir vis labiau pavargsta – jos kvėpavimas stringa ir dažnėja. Procesui įsibėgėjus užrašai ant asfalto trinasi ir tampa sunkiai įskaitomi.



GOOD MOTHER, BAD MOTHER

Videoperformance, 03:31 min., 2013
Performed on a children’s playground in Vilnius, Lithuania
Duration of performance – an hour
One day we all become mothers. No one can teach us how to play this game. However, society expects us to do everything right. ”Be a good mother”, they say. And so we jump – trying to choose good parenting decisions and avoid bad ones. Finally, limits of evaluation fade, and what matters is the child.
Video sinopsis:
Camera from above watches a woman playing hopscotch. Its position imitates that of the higher, righteous creature (God, or perhaps society). Hopscotch lines are drawn with chalk on the asphalt. Nine squares – nine months of pregnancy. Every square has a text – ”good mother” or ’bad mother”. The woman is jumping alone. She is trying to obey the rules of the game, but sometimes she makes a mistake and gets more and more tired – her breathing becomes inconsistent and short. In the middle of the process texts on the asphalt are fading and become almost invisible.