Le-Modulor

„Le-Modulor”, Videoperformansas, 14 min., 2020
Videoperformansas filmuotas Domininkonų vienuolyne Vilniuje. Susipažinus su šio vienuolyno Vilniuje istorija ir europiniu jos kontekstu, įstrigo vienas iki tol negirdėtas faktas apie tai, jog vienas iš Prancūzijos Dominikonų ordino vienuolynų yra suprojektuotas XX a. žymaus modernizmo architekto Le Corbusier. Modernizmo pionierius sukūrė savitą sistemą, pavadinimu „Le-Modulor”, kuri buvo taikyta projektuojant gyvenamąsias pokario erdves ir šio vienuolyno celes. Tai sistema, apibrėžianti minimalų asmens erdvės poreikį gyvenamojoje erdvėje. Prasidėjus Covid-19 sukeltai pandemijai ir visuotiniam karantinui, kai visi užsidarėme savo vienutėse, apribodami ryšius su pasauliu, ėmiau permąstyti saviizoliaciją kaip konceptą. Sveikatos apsaugos krizės ir antropoceno kontekste atgimė eschatologinės idėjos, nežinomybė dėl žmonijos likimo, kapitalistinio modelio išsisėmimo ir atsivėrė geresnių alternatyvų nebuvimo aklavietė. Pasaulyje, kuris vėl pasidarė nesaugus ir sustingęs, žmonija vėl kliaujasi instinktu slėptis ir būdrauti slėptuvėse. Tokiame kontekste vienuolyno celė tapo inspiracija performansui. Vienuolyno patalpoje įrengiau dėžę pagal architekto Le Corbusier sistemą „Le-Modulor” (modulis): dėžės aukštis: 2,26 m., plotis: 1,13 m. Dėžės gylio matas – 1,00 m. – analogiškas karantino metu rekomenduojamam socialiniam, „nepavojingam” atstumui tarp žmonių. Performanso metu buvau užkalta šioje dėžėje. Pasitelkdama bokso judesius, iš dėžės ištrūkau per keturiolika minučių.

„Le-Modulor”, video performance, 14 min., 2020
This video performance was filmed at the Dominican Monastery in Vilnius. I explored the history of this monastery in Vilnius and the European context of the time, and found out that one of the monasteries by the Dominican order in France was designed by Le Corbusier – the famous architect of the 20th century, who is considered a pioneer of modern architecture. He invented a system called “Le-Modulor. This system was applied in postwar period to design living spaces and cells of the said monastery. The system defines the minimum living space required for a person. With the onset of the Covid-19 pandemic and global quarantine, when we all locked ourselves down in our home-cells, limiting ties with the world, it urged me to rethink self-isolation as a concept.
The context of health care crisis and the Anthropocene revived eschatological ideas, uncertainty over the fate of humanity and the exhaustion of the capitalist model; and due to the lack of better alternatives we all felt stuck in a stalemate. In a world that has once again become insecure and stagnant, humanity is once again relying on its instinct to find a hiding place and stay there.
In such a context, the cell of the monastery became the inspiration for my performance. In a monastery room I installed a box, inspired by Le Corbusier’s system “Le-Modulor” (“The Module”). The height of the box is 2,26 m., its width is 1,13 m. Measure of depth of the box – 1,00 m – is the same as the social, “non-dangerous” distance between people, recommended during the quarantine. During the performance I was closed down in the box and its lid was nailed down. Using boxing movements, I broke away from the box in fourteen minutes.

Menas sustabdo traukinį. Traukinys įjungia meną / ART STOPS THE TRAIN. THE TRAIN SWITCHES ON ART


Menas sustabdo traukinį. Traukinys įjungia meną.

Meno ir inžinerijos vienos dienos projektas, 2018
Trukmė: nuo 12.33 val. iki 20.39 val.
Tarpdisciplininio meno projektas apjungia videoperformansą, mokslą ir kompiuterines technologijas.
Menininkė vizualizuoja glaudų žmogaus ir technologijų ryšį pajungdama mašiną (traukinį) išpildyti menininko prašymą – įjungti video projektorių ir eksponuoti meno kūrinį. Programa, instaliuota delno dydžio kompiuteryje, priima traukinio siunčiamą signalą ir siunčia jį vaizdo projektoriui. Be traukinio energijos meno kūrinio demonstracija būtų neįmanoma. Geležinkelio stoties perone esantys penki projektoriai įsijungia traukiniui atvykus ir demonstruoja videoperformansus. Traukiniui išvykus video vaizdas išsijungia.
Organizatorius: Kaišiadorių kultūros centras
Partneris: „Lietuvos geležinkeliai“
Rėmėjas: Kaišiadorių savivaldybė
Videoperformansai: Jurga Juodytė
Kuratorės: Lina Urbanavičienė, Aistė Blėdienė
Inžineriniai sprendimai, programavimas: Paulius Tumelis
Vaizdo instaliavimas, montavimas: Augustas Bagdonas

ART STOPS THE TRAIN. THE TRAIN SWITCHES ON ART
One Day Project of Art and Engineering, 2018
Duration: from 12:33 to 20:39
Interdisciplinary art project combines video performance, science and computer technology. The artist visualizes close relationship between humans and technology, by gearing the machine (the train) to complete the artist’s request – to switch on the video projector and to display the art work. The program, installed into a palm-size computer, receives a signal, transmitted by the train, and sends it to the video projector. Demonstration of the art work would be impossible without the energy of the train. When the train arrives five projectors installed on the platform of the train station are switched on and display video performances. When the train leaves, the image switches off.
Curators: Lina Urbanavičienė, Aistė Blėdienė
Engineering solutions, programming: Paulius Tumelis
Video installation, montage: Augustas Bagdonas
Organizer: Kaišiadorys Cultural Center
Partner: „Lietuvos geležinkeliai“
Sponsor: Municipality of Kaišiadorys

Mano „cube” / MY CUBE

Mano cube
8h/8min
Videoperformansas, trukmė: 08 min., 2017
8 valandų performansas „suspaustas“ į ekspozicines 8 minutes.
Mano cube
Šiandien šviečia saulė
Mano šefas pasakė jog klientas laimingas.
8 val. per dieną.
40 valandų per savaitę.
Išrašyta sąskaita
Laikui.

MY CUBE
8h/8min
Video performance, 08:00 min.2017
8-hour performance ”pressed” into 8-minute exposition.

”The sun shines today.
My boss said the client is happy.
8 hours per day.
40 hours per week.
Invoice is issued
To Time”.

(Ne)pasi/tikėjimas / (MIS)TRUST

(NE)PASI/TIKĖJIMAS
Erika Rueschhoff, Jurga Juodytė
Video performansas, 07:09 min., 2016
Videoperformansas atliktas tamsoje
Filmuojama Šv. Mergelės Ramintojos bažnyčioje, Vilniuje
Dvi moterys visiškoje tamsoje. Tuščioje erdvėje.
Einančios viena prieš kitą. Susitinkančios ir prasilenkiančios. Trys ėjimai. Pėda prie pėdos. Išlaikyti pusiausvyrą ir kvėpuoti. Nematau, bet jaučiu kito buvimą. O kai artėju – girdžiu jo ėjimą šalia.
Kas nutinka su manimi tas dvi minutes – kol esu visiškai viena? Tamsoje.
Tamsoje nieko nėra.
Arba yra viskas.

(MIS)TRUST
ERIKA RUESCHHOFF, JURGA JUODYTĖ
Video performance, 07:09 min., 2016
Video performance in Darkness
Church of Our Lady of Consolation in Vilnius, Lithuania
Two women in complete darkness. An empty space.
Walking towards each other. Meeting and passing by three times.
Step by step. Keeping the balance and breathing.
I don’t see the other but I feel her. When approaching, I hear her breath.
What’s happening to me in those two minutes while in complete darkness?
In the darkness, there is nothing. Or everything.

Sušalusi širdis / FROZEN

SUŠALUSI ŠIRDIS
Fotografijos, plakatai, 2016
Sušalę jausmai – sušalę idėjos. Pasąmonės procesų ignoravimas gali sąlygoti visišką kūrybinių ir emocinių gąlių sąstingį.

FROZEN HEART
Photography, posters, 2016
Frozen feelings, frozen ideas Ignoring unconscious processes may cause stagnation of creative capacities and emotional power.

Aš esu baltas lapas / I AM A WHITE PAGE


AŠ ESU BALTAS LAPAS

Videoperformansas, 3 min., 2015
“Mano širdis sudaužyta.
Aš nieko nejaučiu.
Anglis yra juoda.
Deimantai yra balti.
Anglis sudyla ir pavirsta brangenybe.
Po skausmo ateina gyvenimas.
Dabar aš esu baltas lapas”.
SINOPSIS:
Moteris vestuvine suknele ir makiažu žvelgia į kamerą priešais save. Jos rankoje – anglies kreidelė. Nuotakos ranka pakyla ir nupiešia tašką širdies vietoje. Ranka juda – taškas virsta linija. Liniją virsta ratu. Judesys kartojasi. Juoda anglis brėžia liniją ant suknelės, rankų, krūtinės, veido… Kreidelė baigiasi. Moters rankos nusvyra.

 



Idea and performance: Jurga Juodytė

Video performance time: 3 min.
“My heart is broken.
I cannot feel.
Coals are black.
And diamonds are white.
The coal is fading, it turns into
a jewel.
There comes a life after the pain.
For now I am a white page.”
Performance synopsis:
a woman wearing a wedding dress and a makeup looks straight into a camera in front of her. She has a charcoal in her hand. The bride raises her hand and leaves a dot about the position of her heart. The hand keeps moving. The dot turns into a line. The line turns into a circle. Her movements reiterate. The black coal is drawing the line on her dress, her hands, her chest, and her face… Until the charcoal is vanished. Her hands hang down.
Filming performance the real weading dress of author was used.

Sudie / GOODBYE


SUDIE

Videoperformansas, 08:41 min., 2015/2016
Videoperformanso filmavimas truko metus laiko
Praėjus keleriems metams po skyrybų, aš paėmiau vyro vestuvinius marškinius ir pakabinau juos miške.
Dabar stebiu laiką. Matau marškinius, kurie lieka tokie patys, ir gamtą – kuri kinta.
Pro kameros objektyvą aš žiūriu į drabužį ir į save.
Stebiu praeitį ir jaučiu gyvybę.
Leidžiu sau jausti gedulą.
SINOPSIS:
Po skyrybų praėjus keleriems metams aš paėmiau buvusio vyro, mūsų vestuvių, marškinius ir pakabinau juos miške. Jie ten kabojo metus laiko. Šiuo metu – jie taip pat yra ten. Kelis kartus per mėnesį aš atvažiuoju į mišką ir filmuoju juos. Kelis pirmuosius mėnesius aš negalėjau į juos žiūrėti – paskui užsimezgė kontaktas. Stebėdama juos per fotoaparato ar kameros objektyvą aš žiūriu į save. Matau laiką. Marškinius, kurie lieka tokie patys ir mišką kuris kinta. Stebiu gyvybę ir praeitį. Leidžiu sau jausti gedulą dėl santuokos griūties. Iškęsti skausmą yra daug lengviau, nei daugybę metų nuo jo slapstytis.

 


GOODBYE
Video performance, 10 min., 2014/2015
Filming of this performance lasted one year
A few years after my divorce I took my husband’s wedding shirt and hung it in the forest.
Now I watch the time.
I see the shirt that remains the same and the nature that changes.
I look at the garment and at myself through the camera lens.
I watch the past and feel the life.
I allow myself to mourn.
Video sinopsis:
A few years after divorce, I took the wedding shirt of my former spouse and hung it in the forest. The shirt has been there for a whole year. And now, it is still there. Several times per month, I go to that forest to make a video of that shirt. Sometimes, I do that every single day. The first few months, I couldn’t even look at it. But later we made a contact. Looking at the shirt through lenses, I can admire myself. I can see time. The shirt remains the same while the forest keeps changing. So I admire living and the past. I let myself feel mourning about the collapse of my marriage. But what is above all, before confronting your sadness, you need to take some time to equalize the power of you with the one of your mourning. Sufering the pain is much easier than just keep hiding from it for many years.

Gera mama / Bloga mama // GOOD MOTHER, BAD MOTHER


GERA MAMA / BLOGA MAMA

Videoperformansas, 03:31 min., 2013
Performansas atliktas vaikų žaidimų aikštelėje Vilniuje
Menininkė šokinėjo „klases“ valandą
Motinystės mokyklos nėra. Tačiau visi žarsto patarimus – giminaičiai, pedagogai, mamų interneto portalai. Motinystės pareiga ir visuomenės lūkesčiai – „būk gera mama“ – nedaug palieka vietos pačiai moteriai. Devyni nėštumo mėnesiai ir gimdymo kančios stebuklingai turi „transformuoti“ moterį į motiną, savo ego tobulinantį individą (finansinė nepriklausomybė, dvasinis tobulėjimas, savarankiškumas) – į pasiaukojančią būtybę. Suklysti neturi teisės. Tačiau laikui bėgant „geri” ir „blogi” mamos sprendimai ir kaltės „nusitrina”, ir lieka svarbus tik rezultatas – vaikas.
SINOPSIS:
Video kamera iš aukštai stebi moterį, žaidžiančią „klases“. Kameros padėtis imituoja aukščiau esančio, teisiojo žvilgsnį (Dievo, o gal visuomenės). „Klasių“ linijos išpieštos kreida ant asfalto. Devyni kvadratai – devyni vaiko laukimo mėnesiai. Kiekvieno kvadrato centre yra užrašas – „good mother” arba „bad mother”. Moteris žaidžia viena. Šokinėja stengdamasi laikytis žaidimo taisyklių, kartais suklysta ir vis labiau pavargsta – jos kvėpavimas stringa ir dažnėja. Procesui įsibėgėjus užrašai ant asfalto trinasi ir tampa sunkiai įskaitomi.



GOOD MOTHER, BAD MOTHER

Videoperformance, 03:31 min., 2013
Performed on a children’s playground in Vilnius, Lithuania
Duration of performance – an hour
One day we all become mothers. No one can teach us how to play this game. However, society expects us to do everything right. ”Be a good mother”, they say. And so we jump – trying to choose good parenting decisions and avoid bad ones. Finally, limits of evaluation fade, and what matters is the child.
Video sinopsis:
Camera from above watches a woman playing hopscotch. Its position imitates that of the higher, righteous creature (God, or perhaps society). Hopscotch lines are drawn with chalk on the asphalt. Nine squares – nine months of pregnancy. Every square has a text – ”good mother” or ’bad mother”. The woman is jumping alone. She is trying to obey the rules of the game, but sometimes she makes a mistake and gets more and more tired – her breathing becomes inconsistent and short. In the middle of the process texts on the asphalt are fading and become almost invisible.

Tarmė / THE DIALECT


TARMĖ 

Videoperformansas, 5,29 min., 2013
Videoperformasas atliktas realioje statybų aikštelėje
Tarmė – nekintantis, stabilus, įgimtas, su krauju gaunamas ankščiausias kalbinis įgūdis. Archajinis palikimas nekinta laike, yra griežtai “pririštas” prie vietos ir joje gyvenančių žmonių – taip sukuriamas uždaras arealas, bendruomenė, kalbanti tik jai suprantama specifine kalba. Tradicijos tęstinumui būtinas perdavimas, bet koks įprastas uždaro arealo gyvenimo rutinos sutrigdymas (pvz. emigracija) įveda savo taisykles ir sąlygoja tradicijos nykimą (”Baba, ar tu turi čikenų?” – klausia iš Londono grįžęs anūkėlis savo močiūtę Vaitkūnų kaime, Kaišiadorių rajone). Tradicijos stabilumas ir uždarumas sąlygoja saugumą, tačiau praranda savo galimybę išlikti prieš kitimą ir globalumą.
SINOPSIS:
Moteris dėvinti lietuvišką tautinį kostiumą (spalvomis ir detalėmis būdingomis mažam Dzūkijos kelių kaimų regionui) stovi judrioje, darbingoje statybų aplinkoje. Dirbantys statybininkai nekreipia dėmesio į statišką figūrą. Girdisi grąžtų, plaktukų garsai. Atsiveria langų angos sienose. Cemento dulkės ir grubūs įrankiai. Tačiau moteris tautiniu kostiumu išlieka stabili ir nesitraukia. Tradicija (moteris) – stabili. Laikas (statybos) – kintantis dydis. Atsidūrę vienoje erdvėje jie iliustruoja amžinas, tarpusavyje nuolat konfrontuojančias vertybes.
 


THE DIALECT

Videoperformance, 05:28 min., 2013
Video performance took place in an actual construction site
Dialect is an unchangeable, steady and inherent linguistic skill obtained with blood. The archaic heritage remains stable in time and is firmly tied to location as well as to its inhabitants. This is how a closed habitat, a community using specific language, is created. To continue the tradition, transmission is vital. Any dislocation of usual habitat routine (i. e. emigration) may introduce its own rules causing the wane of tradition. (”Baba, ar tu turi čiken’ų?” – after returning from London, asks a grandson his grandmother, living in Vaitkūnai, Kaišiadorys area). Stability and insularity of tradition bring safety, but reduce the possibility to resist in time of globalism and change.
Video sinopsis:
A woman in national costume (in specific colours and style of small rural region in Dzukia) is standing in a busy construction site. Working men do not pay attention to her static figure. Only sound of hammers and drills can be heard. Suddenly, windows open in the walls. Dust of cement and clumsy tools. The woman in costume persists steady and glue. Tradition (the woman) is steady. Time (construction site) is shifting. Ended in one space, they represent eternal values that constantly confront to each other.
 

Aš esu nuoga… Ir laiminga / I AM NAKED… AND HAPPY


AŠ ESU NUOGA… IR LAIMINGA

Piešiniai, garso įrašai, 2012

Meninis projektas apie moters grožį ir laiką.
5-erių metu projektas pradėtas birželį 2012 metais.
Projekto metu piešiama skirtingo amžiaus moterų aktai. Moterys kviečiamos ateiti į meninininkės studiją ir pozuoti akto piešimui. Piešimo metu moteris ir menininkė kalbasi apie moters santykį su jos kūnu, jos nuomonę apie grožįir socialinius stereotipus (moteriai leidus interviu yra įrašinėjamas).
Moters amžius, vardas, pavardė, profesija ar socialinis statusas nėra svarbus. Svarbu tik moters santykis su savo kūnu ir jos noras kalbėti apie tai.



I AM NAKED… AND HAPPY

Drawings, sound recordings, 2012

Art project on female body, its beauty, and time 5-year project started in Nida Art Colony in July 2012. Project presents nude portraits of women of different age. Women are asked to come to artist’s study or home and pose naked. During the process of drawing, the artist and the subject have a conversation (which is recorded with the subject’s permission). Subject’s name, surname and social status do not matter. What matters is her relationship with her own body, as well as her intention to speak about it. Usually conversation between two women (one of whom is naked) becomes very intimate; naked body is the key to frankness and intimacy. Nakedness of the soul comes with nakedness of the body.